kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Kafka


Francas Kafka (Franz Kafka, 1883–1924) – žydų kilmės vokiškai rašęs prozininkas. Pragyvenęs vos keturiasdešimt vienerius metus, jis laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pirmosios pusės, o gal ir viso šimtmečio autorių.
Kafka gimė ir augo Prahoje, pasiturinčioje buržua šeimoje. Valdingas tėvas, nepripažinęs nieko kito, išskyrus materialinę sėkmę ir kilimą visuomeniniais laipteliais, tapo viena svarbiausių ir Kafkos gyvenimo, ir kūrybos figūrų. Tėvas rašytojui buvo didelis autoritetas, kita vertus, Kafka laikė tėvą atsakingu už tai, kad, priešiškai žiūrėdamas į jo norą tapti menininku, įdiegė jam kaltės ir netikrumo jausmus.
Skirtingai nuo kito žymaus prahiečio Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke), Kafka liko ištikimas gimtajam miestui. Baigęs teisę Prahos universitete, jis dirbo keliose draudimo įstaigose. Nors rašytojas skaudžiai išgyveno dėl tokio „dvigubo gyvenimo“, kai atsidėti savo pašaukimui – kūrybai gali tik naktimis ir savaitgaliais, tarnyboje jis buvo iniciatyvus, bendradarbių mėgstamas ir gerbiamas darbuotojas. Prieštaringa buvo ir jo tautinė bei kultūrinė identifikacija. Gimęs asimiliuotoje, judaizmo tik formaliai besilaikiusioje žydų šeimoje, Kafka jautėsi nutolęs nuo tradicinės žydų bendruomenės. Jis simpatizavo čekams ir mokėjo čekiškai, tačiau to meto Prahoje dominuojančią padėtį užėmė vokiečiai. Tačiau būti priimtam vokiškoje visuomenėje jam trukdė žydiškos šaknys.
Todėl vienatvė ir supratimo troškimas, bendrystės siekis ir baimė prarasti savo laisvę yra svarbios Kafkos kūrinių temos. Rašytojas visą gyvenimą buvo akylas žmonių charakterių, atsiskleidžiančių mažiausiomis detalėmis (pavyzdžiui, gestais ar naudojamais kasdienės apyvokos daiktais), santykių, juokingų socialinių vaidmenų, aukštais žodžiais pridengiamų banalių troškimų stebėtojas.
Brandūs Kafkos kūriniai apibūdinami kaip „fantastinis realizmas“ – skaidriu ir taupiu stiliumi perteikiami tarsi iš sapno atėję, paradoksalūs, bet didelio simbolinio krūvio vaizdiniai. Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“ temos kūriniams priklausančiame apsakyme „Metamorfozė“ (1915) stropus, šeimai visa širdimi atsidavęs jaunuolis Gregoras atsibunda pavirtęs milžinišku vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet ir fizinio būvio pasikeitimą. Nuodugniai atskleidžiama šeimos bei visuomenės reakcija į šį virsmą: Gregoras griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę geram vardui, be to, ir materialinei gerovei. Nors rašytojas aiškiai solidarizuojasi su pažemintu ir atstumtu herojumi, vilties tai jam nesuteikia: atgrasiu ir nenaudingu padaru tapęs Gregoras šeimos pasmerkiamas mirti, maža to, sielodamasis dėl nepateisintos atsakomybės, to ima trokšti ir pats.
Iš trijų didesnės apimties Kafkos kūrinių – romanų
Amerika (1912–1914), Procesas (1915) ir Pilis (1922) – du paskutiniai psichologinę ir socialinę linijas tęsia metafizikos link. Pagrindinis personažas K. susiduria su paslaptinga galia, Teismu arba Pilimi ir ilgainiui suvokia, kad ji, nors ir besireiškianti groteskiškais ar iliuziškais pavidalais, nors ir besivadovaujanti labai neaiškiais principais, yra svarbiausias jo gyvenimo veiksnys, beveik jo lemtis. Daugelis kritikų interpretavo tai kaip paraboles, atskleidžiančias moderniojo žmogaus ir visuomenės būklę: anonimiškumą, susvetimėjimą ir Dievo nutolimą nuo pasaulio. Iš absurdiškų kaltinimų išplaukianti griežčiausia bausmė akino manyti, kad istoriją galima laikyti masinio gyventojų naikinimo, kurio netrukus imsis totalitariniai režimai, pranašyste (nacistiniuose konclageriuose žuvo visos trys Kafkos seserys).
Vėlyvojoje Kafkos kūryboje (apsakymuose „Bado meistras“, „Jozefina, dainininkė, arba pelių padermė“ ir kt.) centriniu tampa meno esmės ir prasmės klausimas. Menas gali išganyti modernųjį žmogų, tačiau tai pasiekiama tik nesvyruojamai tikint išganinga jo prigimtimi. Socialinėje plotmėje tai reiškia menininko atsiskyrimą nuo visuomenės ir visišką atsidėjimą kūrybai (šio atsiskyrimo metafora Kafkos, kaip ir daugelio kitų rašytojų modernistų, tekstuose yra liga). Maksimalius reikalavimus rašytojas taikė ir sau: jis liko nevedęs, o savo bičiuliui Maksui Brodui (Max Brod) testamentu liepė sunaikinti nespausdintus rankraščius. Laimė, Brodas šio reikalavimo netesėjo, taip išsaugodamas svarbiausius Kafkos kūrinius.
Lietuvoje pirmasis Kafkos vertimas išspausdintas dar prieškarinėje
Naujojoje Romuvoje. Tarybiniais laikais nedidelis rašytojo tekstas pirmą kartą pasirodė per „atlydį“, vėliau, devintajame dešimtmetyje, publikuota ir daugiau. Tačiau ir sunkiai prieinamas, kitomis kalbomis skaitomas Kafka buvo vienas iš moderniosios Vakarų literatūros „magiškų vardų“, skatinęs lietuvių rašytojus imtis parabolės, fantastinio pasakojimo, individo ir valdžios santykių nagrinėjimo.

Laurynas Katkus



Francas Kafka. Metamorfozė.Francas Kafka. Procesas.Francas Kafka. Naktį.Francas Kafka.

Ar žinote, kad...